04/02/2026
Lietuvoje kokybiška įranga tampa nereikalinga, nes paramos taisyklės skatina pigiausią variantą. Ir tai yra labai bloga kryptis.
Mano nuomone: dabartinė parama (saulė + kaupiklis su 1kW ribojimu) kai kuriais atvejais atrodo kaip graži komunikacija, bet realybėje jis veda prie dviejų dalykų:
1. Daliai žmonių įrengiamos neefektyvios sistemos,
2. Rinka yra stumiama į pigiausią įrangą, o kokybiški sprendimai baudžiami.
Pavyzdys.
Turim realų scenarijų, kurį matau praktikoje:
Gyventojas įsirengia 5 kW saulės elektrinę + 10 kWh kaupiklį, metinis suvartojimas apie 5000 kWh.
Šiltuoju metų laiku (ypač nuo pavasario iki rudens) dieną elektros suvartojimas dažnai minimalus:
saulė pagamina — namas suvalgo čia ir dabar, vakare visi grįžta, bet per naktį iš kaupiklio realiai pasiima 1–2 kWh, ryte per pirmą valandą kaupiklis vėl pilnas — ir vėl stovi.
Ką tai reiškia praktiškai?
Kaupiklis didelę laiko dalį neatlieka darbo. Pinigai įdedami į sistemą, kuri formaliai yra, bet realiai neduoda tokio efekto, kokio tikimasi iš energijos kaupimo. Ir tada dar turim nuostolių klausimą: bet kuri kaupimo sistema turi nuostolius (įkrovimas/iškrovimas, inverterio konversija). Jei ciklų mažai ir energijos per bateriją praeina trupiniai — gaunasi, kad efektyvumas dažnai yra tiesiog skaičius, o ne reali nauda namų ūkiui ar tinklui.
Kodėl parama neskiriama tiksliau?
Ten, kur vartojimas didesnis (šilumos siurblys, EV, realūs vakariniai pikai, verslas), baterija turi aiškią logiką: mažina piko apkrovas, didina tiesioginį suvartojima, stabilizuoja tinklą. Ten valstybės pinigai duodų daug daugiau efekto.
Kas per išraiška „Sumažinsim subsidijas — gaus daugiau gyventojų“
Mano nuomone, tai yra tuščias šūkis, jeigu tuo pačiu paliekamos taisyklės, kurios:
skatina pigiausią įrangą, neskatina kokybės ir dar sukuria situaciją, kad rimtas rangovas su kokybiška įranga tampa per brangus, nors būtent būtent tokia įranga užtikrina ilgalaikį rezultatą.
Fiksuotas įkainis kaip lubos yra normalus sprendimas.
Bet dabartinė praktika dažnai veda prie absurdiškos situacijos:
Dokumentuose: „Finansuojamoji dalis 30 proc. Nuosavo įnašo dalis 70 proc".
Realybėje: kas perka pigiai, kartais gauna taip, kad kompensacija procentaliai būna didesnė nei skiriama parama, kokia nauda valstybei? O kas perka kokybiškai — dažnai gauna realiai mažesnę dalį nuo sumos.
Ir tada natūralus klausimas:
kodėl parama neskiriama nuo realiai išleistos sumos?
Pirkai už 100€ → gauni 30€.
Pirkai už 1000€ → gauni 300€.
Kur čia problema, jeigu yra sąskaitos, yra kontrolė, yra aiškūs reikalavimai?
Dabar gaunasi taip, kad:
kokybišką įrangą ir tvarkingą montavimą renkasi žmogus savo lėšomis, bet parama sistemoje suformuota taip, kad kokybė nėra skatinama. Reikalinga tik statistika?
4. Lietuva verčiama sąvartynu
Nenoriu nieko įžeidinėti, bet jei taisyklės yra tokios, kad laimi tik pigiausias pasiūlymas, tai į Lietuvą pradeda važiuoti ne technologijos, o šiukšlės: trumpesnio gyvenimo, be rimtų garantinių/serviso grandinių, su gražiais skaičiais ant popieriaus ir be realios atsakomybės.
Po 3–5 metų kas bus kaltas? Ne tie, kurie parašė taisykles.
Kaltas bus saulės elektrinių burbulas, kaupikliai nesąmonė, valstybė apgavo ir rinka taps dar labiau nepasitikima.
5. Ko reikia iš ministerijos ir paramos administratorių?
Mano siūlymai paprasti:
a)paramą orientuoti labiau į atvejus, kur kaupikliai duoda realią naudą (didesni vartojimai, pikinės apkrovos, EV, šildymas).
b) aiškiai pagrįsti fiksuotus įkainius (iš kur skaičiai, kokia metodika). c) padaryti, kad 30% būtų 30% nuo realių išlaidų su normaliais saugikliais nuo piktnaudžiavimo.
d)įvesti kokybės kriterijus, kad parama neštų ilgalaikę vertę.
Dabar gaunasi paprastai: kokybė nereikalinga, nes ji neskatinama. O Lietuva stumiama į pigiausių sprendimų rinką.