22/02/2015
Visus papildus skirtus mitybai rasite čia coral club
registracija [email protected]
Peršalimai
Šiuo metų laiku stipriai padaugėja viršutinių kvėpavimo takų uždegimų, liaudyje vadinamų „peršalimais“. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kodėl šį žodį parašiau su kabutėmis.
Medicinine prasme tokios ligos, kaip „peršalimas“, nėra. Diagnozė gali būti rinitas, t.y. sloga, gripas, sinusitas, tracheitas, t.y. kosulys, bronchitas ar panašūs „-itai“. Tačiau kiekvienai iš šių diagnozių patvirtinti būtina atlikti medicininius tyrimus, įvertinant ne tik simptomus, bet ir surandant sukėlėją. Kadangi šios ligos įprastiems žmonėms išsivysto po stipresnio viso kūno ar jo dalies, ypač kaklo srities, atšalimo, liaudyje ir net tarp medikų susiklostė praktika visus šiuos susirgimus vadinti „peršalimu“. Tačiau tokia ligos eiga būdinga ne visai žmonių populiacijai, o tik tam tikrai jos daliai. Tarp vakariečių šių žmonių daugiausia, bet žvelgiant globaliau, tai tik viena iš galimų žmogaus gyvensenų.
Pateiksiu visiškai kitokį požiūrį į „peršalimą“ ir „imuniteto stiprinimą“.
Filosofinių paradigmų skirtumai
Pasakojimą pradėti reikėtų iš toliau, stipriai toliau, iš taip toli, kaip retas gamtos mokslų ir ypač medicinos atstovas drįsta atsitraukti. Pradėti reikia nuo filosofijos.
Kadangi mokslas yra žmogaus veikla, nors ir koks objektyvus mokslinis metodas bebūtų, žmogiškasis faktorius jame yra stiprus, tai ypač jaučiama, kai kalbame apie mokslo išvadų galimą poveikį visuomenei ir jos elgsenai. Retas nėra pastebėjęs, kaip aktyviai viešinami mokslo atradimai, kurie leis pagaminti kokį nors parduotiną produktą arba paslaugą, ir kaip sunkiai kelią skinasi atradimai, kurie padėtų eiliniam piliečiui sutaupyti, mažiau vartoti ar išvis atsisakyti tam tikrų prekių. Taigi kokie tie du poliai medicinos filosofijoje?
Civilizuotoje medicinoje, nesvarbu ar tai Rytų, žolininkų (stebėtina, kad jie taip pat dirba pagal tą pačią paradigmą) ir ypač vakarietiškoje (o ji kilusi iš žolininkų), susiklostė paradigma, kad liga yra kažkoks trūkumas, todėl norint pasveikti, reikia kažką būtinai vartoti arba daryti su organizmu, nes kitaip jis mirs. Pagal tokį požiūrį, organizmas tik dėl to išlieka sveikas, kad imunitetas nieko kito neveikia, tik nuolat kovoja su mikroorganizmų invazijomis. Imunitetui nusilpus, organizmą užpuola mikroorganizmai ir jis suserga, todėl reikia išorinio įsikišimo - gydymo.
Tačiau yra ir visiškai priešinga paradigma, antitezė pirmajai. Ji tikrai negali būti nauja, tačiau kol kas man nepavyko rasti šia paradigma paremtos sveikatinimo teorijos, bet labai viliuosi, kad tokia yra ir atsiras tų, kurie pasakys „Ei! Juk aš jau seniai tą taikau“. Ši paradigma teigia, kad liga yra organizmo funkcijų netinkamas prisiderinimas prie pakitusių aplinkos sąlygų dėl nuolatinio trukdymo iš išorės, todėl norint pasveikti, reikia leisti jam laisvai prisiderinti, neužverčiant papildomomis medžiagomis arba papildomai nesikišant į jo procesus, nes kitaip jis mirs. Pagal tokį požiūrį, imunitetas didžiąją dalį laiko nieko neveikia, o įsijungia tik kraštutiniais atvejais, kai natūralūs procesai jau neleidžia suvaldyti mikroorganizmų populiacijos. Imunitetas nusilpsta ne dėl to, kad jam kažko trūksta, o dėl to, kad organizmas yra priverstas eikvoti energiją kitiem procesams, primestiems iš išorės.
Paradigmą pagrindžiantys įrodymai
Mokslinių tyrimų šia kryptimi aptikti neteko, tačiau moksliniai tyrimai medicinoje nėra skirti įrodinėti filosofines paradigmas. Iš principo, pagal mokslinį metodą, mokslas negali nieko įrodyti, jis tik gali paneigti, o šios paradigmos egzistavimo kol kas joks tyrimas nepaneigė.
Naujos paradigmos dažnai slypi tarp eilučių, jos neatsiranda iš niekur, jos remiasi jau sukauptomis žmonijos žinioms, tad mes galime taip pat jomis pasiremti. Įprasta šiuolaikinė mikrobų teorija ligų kilmei aiškinti teigia, kad ligos kyla dėl tam tikro patologinio mikroorganizmo išvešėjimo, su tuo mikroorganizmu kovoja imunitetas ir jam reikia padėti. Pažiūrėkime skaičiais, nors nuliai po kablelio daugeliui nieko nesakys, tačiau santykiniai dydžiai gali. Žmogaus kūne:
•91% ląstelių yra mikroorganizmai,
◦90% žarnyno mikroflora,
◦1% odos ir kitų gleivinių mikroflora,
•8,991% yra žmogaus kūno ląstelės
•0,009% imuniteto ląstelės – leukocitai.
Taigi išeina, kad 0,009% imuniteto ląstelių kovoja su 91% mikrobų, kurie jau yra mūsų organizmo ribose, o ką kalbėti apie nuolat plūstančias ordas?! Jokia armija, kad ir kiek galinga, negali atlaikyti tokios jėgų disproporcijos, 1 prieš 10000! Matyt yra kitas būdas, kuriuo kūne esantys mikroorganizmai kontroliuojami..? Yra, tačiau tą būdą pamatyti mums ir reikia priimti kitokią filosofinę paradigmą.
Kitas požiūris į mikrobus
Nors ši teorija jau sėkmingai skinasi kelią žemės ūkyje ir ekologijoje, tačiau vis dar gaji mintis, kad dėl kažkokių priežasčių žmogaus organizmas gamtos dėsniams nepaklūsta.
Kas yra susidūręs su gamtine žemdirbyste, jau yra girdėjęs apie mikorizę (augalo ir dirvožemio mikrogrybų simbiotinį mutualistinį ryšį). Kiekvienas yra matęs vandens telkinių eutrofikaciją („žydėjimą“) ir dažnas žino, kad tą reiškinį sukelia ekosistemos išsiderinimas dėl maisto medžiagų disproporcijos, t.y. taršos maisto medžiagomis. Kodėl šios žinios negali būti taikomos žmogaus organizmui? Gal mikroorganizmai mūsų kūne ir ant jo ne siekia mus nužudyti, o priešingai - mus apginti? Juk mūsų kūnas yra jų buveinė, jų namai. Kokia tuomet vieta lieka imunitetui? Su kuo jis kovoja? O gal reikia klausti kitaip - kam jis padeda, kurią barikadų pusę renkasi?
Anksčiau manyta, imunoglobulinas A padeda imunitetui kovoti su žarnyno mikroorganizmais, o dabar nustatyta, kad ši medžiaga padeda tiems mikroorganizmams jungtis į grupes ir kooperuotis! Taip pat nustatyta, kad kuo žarnyno mikroflora vešlesnė, tuo, užsikrėtus salmonelėmis, mažesnė tikimybė, kad jos pateks iš žarnyno į kraują. Sveika, imunoglobulinu A sulipdyta ir vešli mikrofloros plėvelė žarnyne galimai trukdo įsitvirtinti ir helmintų (kirminų) lervoms, o joms įsitvirtinus, konkuruoja su jomis dėl maisto ir riboja jų veisimąsi. Kadangi organizmas per gleivinę ne tik įsisavina medžiagas, bet ir jas išskiria, tiek žarnyno, tiek ir gleivinių ar odos mikroflora virškina organizmo išskiriamas medžiagas ir jas nukenksmina. Taigi mikroorganimai mūsų kūne gina mus nuo neigiamo aplinkos poveikio ir net valo organizmą. Ar Jūs įsivaizduojate, ką tai reiškia?! Juk tai mūsų gynybinių pajėgų dešimtūkstantkartis padidėjimas tiesiog vienu minties virsmu!!! Per kelias minutes, kol skaitote šį straipsnį, ta atmatų masė Jūsų žarnyne, kurią laikėte purvinesne už žemę, virto elitiniais kariais - Jūs įgijote savo nuosavą Terakotinę armiją.
Tai ką daryti?
Žinant, kad vaikai statistiškai „peršalimu“ sega 2 kartus, suaugę bet 1 kartą per metus (čia tik oficialūs duomenys, nes didesnė dalis nesikreipia į medikus), šios problemos išsprendimas turi tiesioginę ekonominę naudą: jokių išlaidų gydymui, jokių praleistų pamokų ar nedarbingumų dėl ligos, na bent dėl sezoninių epidemijų - ar gi tai ne svajonė?
„Tai ką gi reikia daryti, kad neperšaltume?“, – klausiate. O aš primenu, kad reikia NEdaryti! Nedaryti to, ką civilizuotas žmogus išmoko daryti nuo žemdirbystės išradimo laikų, ir ko pasekmių jis nematė per medicinos laimėjimus. Tiesiog reikia:
1.Neužkandžiauti. Ilgesnis padidėjusios gliukozės koncentracijos kraujyje poveikis glikacijos procesu pažeidžia organizmo ląsteles ir imuninė sistema būna užimta pažeistų ląstelių šalinimu, o negalėdama efektyviai suvirškinti mirusių ląstelių išskirtų toksinų, šią funkciją perleidžia mikroflorai.
2.Nevartoti per daug angliavandenių. Per didelis kiekis angliavandenių, ypač krakmolo, civilizuoto žmogaus maiste patenka į storąjį žarnyną, kur angliavandenių būti neturėtų, ir ten maitina netinkamus organizmus, jų pagaminamos medžiagos per kraujotaką išderina gleivinių terpę ir trukdo palaikyti normalią jų mikrofloros funkciją - yra medicininis terminas kandidozė, bet kandida grybelis yra tik vienas iš nesuskaitomos daugybės grybelių rūšių. Klausiate, kiek yra „per daug“? Jei ryte jaučiate perštinčią gerklę, reiškia vakar angliavandenių buvo per daug ir taip maitinantis toliau neišvengiamai užklups „peršalimas“.
3.Neišmesti inertinų. Žmogaus ląstelės minta riebalais, angliavandeniais ir statybai naudoja baltymus, o žarnyno mikroorganizmai viską gauna iš ketvirtosios, užmirštos, bet sėkmingai prisimenamos maisto medžiagos - „skaidulų“ (vadinsiu jas inertinais, nes jos inertiškos žmogaus virškinimo fermentams ir tik viena iš jų iš tiesų primena skaidulas). Dėl vis besivystančių technologijų žmogus dabar gali iš maisto produktų išskirti tas medžiagas, kurias nori. Inertinus sunkiau kramtyti, jie papildomo skonio neturi, todėl ilgainiui mūsų auginamame maiste jų mažėja ir daugėja cukraus. Negana to, mes spaudžiame sultis, o išspaudas išmetame, taip badu marindami savo armiją. Kiek turėtų būti inertinų maiste? Apie pusę grynų angliavandenių masės, pavyzdžiui: grynos morkos, pomirodai su salotomis bet kokiu santykiu, kopūstai su saldžiosiomis paprikomis santykiu 2:5, net gi skanintas jogurtas su kokosų drožlėmis santykiu 5:2.
4.Nevartoti baktericidų. Ilgesnis baktericidinių medžiagų vartojimas, kaip pvz.: antibiotikų, bičių pikio, medaus, česnakų, imbierų ir pan. taip pat veikia ir mūsų pačių mikroorganizmus, ir net labiau juos, nei galimas patologines bakterijas, tad šių medžiagų profilaktinis vartojimas gali duoti priešingą efektą.
Manau, kad kyla dar vienas klausimas: „Jei peršalimą sukelia netinkama mityba, tai kodėl jis pasireiškia žiemą?“ Pirmiausia, jis pasireiškia ne tik žiemą - kiek kartų esatę peršalę arba slogavę vasarą ir kaltinote, kad jus „perpūtė suprakaitavusius“? Antra, „peršalimui“ išsivystyti jautriausias momentas tuomet, kai keičiasi aplinka ir organizmas turi persitvarkyti, prisimenate - liga, organizmo nesugebėjimas persitvarkyti dėl išorinių trikdžių. Mityba ne pagal sezoną ir yra išorinis trikdis, trukdantis persitvarkyti.
Kodėl tai sakau aš?
Iki 2012 metų peršalimas man būdavo didžiausia bėda, menkiausias vėjelis guldydavo mane į lovą su didžiuliu karščiavimu ir pilnu kvėpavimo takų užgulimu. Iki kasmet birželio tekdavo vaikščioti su šaliku. Nieko papildomai nevartoju ir nesigrūdinu, tačiau dabar galiu žiemą eiti atviru kaklu, būti apčiaudėtas ir net per didžiausias epidemijas nesusergu jokiu "peršalimu", o šaltis dabar kelia tik diskomfortą, bet ne ligas.
Kadangi pamatėme, kad sveikata ne sėkmės, o pasirinkimo reikalas, tariu – IŠLIKITE sveiki!
