24/09/2026
Mokausi savęs negraužti už tai, kad pavargstu.❤️
Aš norėjau savo vaikų.
Aš juos beprotiškai myliu.
Ir aš nuo jų pavargstu.
Kartais noriu tylos.
Kartais noriu išeiti viena.
Kartais noriu, kad manęs tiesiog niekam nereikėtų.
Ir mokausi dėl to nejausti kaltės.
Šiandien aš tiesiog pavargau. Ne „biški pavargau“, o taip, kad jau niekur nebenoriu eiti. 😅
Ir pagalvojau, kiek daug motinystėje yra dalykų, kurių gražiuose šeimų vaizduose tiesiog nesimato.
Vaikai yra be galo daug džiaugsmo. Man gera matyti juos laimingus, augančius, žaidžiančius kartu. Aš pati norėjau šeimos, norėjau vaikų ir nekeisčiau jų į gyvenimą „tik sau“.
Bet tėvystė yra didžiulis darbas.
Ne vien pinigai, ne vien aprengti, pamaitinti ir kažkur nuvežti. Jiems reikia tavęs. Tavo laiko, dėmesio, kantrybės, emocijų. Kasdien. Ir kartais tame visame labai lengva pamesti save. Kartais net ir vienas kitą su vyru.
O tada dar atsiranda kaltė. Kad pavargai. Kad nori palikti vaikus ir išeiti. Kad šiandien nori ne dar vienos veiklos su šeima, o ramybės. Kad išėjai nusipirkti kažką sau ir tau nuo to tiesiog pasidarė gera.
Bet gal mums nereikia dėl to savęs graužti?
Gal normalu labai mylėti savo vaikus ir kartu kartais norėti nuo visko atsikvėpti.
Normalu pavargti. Normalu norėti laiko sau. Normalu norėti pabūti dviese su vyru. Normalu kartais nieko nenorėti.
Tai nėra meilės vaikams trūkumas. Tai tiesiog gyvenimas.
Šiandien aš pavargusi. Rytoj vėl eisim, vešim, auginsim, juoksimės, nervinsimės ir gyvensim. ❤️